Agroekologinis žemės ūkis – alternatyva pramoninei žemdirbystei, paremtai sintetinių trąšų ir pesticidų naudojimu

Kas yra agroekologija?

Agroekologija tai ne tik mokslas, bet ir žemės ūkio praktika, ir socialinis judėjimas, apimantis maisto tiekimo sistemas: nuo tvaraus dirvožemio naudojimo iki pat bendruomenių funkcionavimo aspektų (žr. Paveikslą nr. 1). Agroekologijos sąvoka nėra nauja. Ji pradėta naudoti mokslinėje literatūroje dar 1920 metais ir labiausiai prigijo šeimos ūkių, socialinių darnumo iniciatyvų veikloje, bei įvairių šalių politikoje. Ne taip seniai agroekologija pateko į tarptautinių ir JT institucijų diskursą ir šiai dienai yra laikoma svarbi darnaus vystymosi sritis. Tai alternatyva intensyviam cheminiais ištekliais paremtam žemės ūkiui.

Agroekologijos judėjime siekiama suprasti šaknines šiuolaikinių problemų priežastis ir jas išspręsti atsižvelgiant į kontekstą, taikant holistinius ir ilgalaikius sprendimus. Skiriamas didelis dėmesys socialiniams ir ekonominiams maisto sistemų aspektams, pabrėžiamos moterų, jaunimo ir vietos gyventojų teises. Agroekologijai būdingas veiksmas „iš apačios į viršų“, t. y. sprendimai priimami pagal bendruomenių ir ūkininkų poreikius vietos lygmenyje, o problemos sprendžiamos atsižvelgiant į vietos kontekstą, t.y. aplinkos, socialines ir ekonomines sąlygas.

Pereinant prie agroekologinio žemės ūkio būtina iš esmės transformuoti maisto ir žemės ūkio sistemas, o ne imituoti pokyčius pakeičiant tik nedidelius nedarnių konvencinio žemės ūkio sistemų aspektus. Agroekologinės naujovės vystomos apjungiant mokslo ir tradicines, bei praktines vietos ūkininkų žinias. Sąveikos tarp augalų, gyvūnų, žmonių ir aplinkos laikomos žemės ūkio sistemos dalimi, pagal poreikį siekiama šiuos ryšius sustiprinti. Veikiant pagal agroekologijos principus stiprėja ūkininkų autonomiją, gebėjimas prisitaikyti, įgyvendinami aplinką ir bendruomenes tausojantys pokyčiai.

10 agroekologijos principų

Pasak Pasaulio maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), kuri vykdo agroekologijos sklaidą ir švietimą visame pasaulyje, nusistovėjo 10 kertinių agroekologijos principų. Tai įvairovė, sinergija, efektyvumas, atsparumas, perdirbimas, bendras kūrimas ir dalinimasis žiniomis, žmogiškosios ir socialinės vertybės, kultūra ir maisto tradicijos, atsakingas valdymas, žiedinė ir solidarumo ekonomika. Šie 10 elementų yra tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi.

Įvairovė

Agroekologinės žemės ūkio sistemos pasižymi didele rūšių ir genetine įvairove ir įvairiu jos išdėstymu. Pavyzdžiui, agromiškininkystę taikančiuose ūkiuose pritaikomi skirtingo aukščio ir formos pasėliai, kurie sudaro sluoksnius. Tai – vertikali įvairovė arba „įvairovė erdvėje“. Skirtingų kultūrų įsėjimas padidina įvairovę „plokštumoje“, o sėjomainos padidina sezoninę pasėlių įvairovę. Įvairovė būtina perėjimui prie agroekologinio žemės ūkio, maistingumo ir maisto saugumo užtikrinimui. Įvairovė užtikrina ne tik ūkio sistemų atsparumą, bet ir socioekonominį stabilumą, garantuoja produkcijos įvairovę ir galimybę maitintis pilnavertiškai tuo pačiu tausojant, apsaugant, atkuriant ir net pagerinant gamtinių išteklių būklę.

Bendras kūrimas ir dalinimasis žiniomis

Per bendrakūrystę agroekologijoje apjungiamos tradicinės, vietos gyventojų žinios ir praktika su pasaulinėmis mokslo žiniomis. Agroekologijos taikymas priklauso nuo vietos aplinkosauginio, socioekonominio ir politinio konteksto. Nėra iš anksto užrašytų „receptų“ tinkamų visoms aplinkybėms. Agroekologinių inovacijų, kuriomis siekiama išspręsti maisto sistemų iššūkius, prisitaikyti prie klimato kaitos, vystymas ir jų įgyvendinimas yra žymiai veiksmingesnis jei jos kuriamos bendrai dalyvaujant suinteresuotoms šalims.

Sinergija

Kuriant didele įvairove pasižyminčias agroekologines sistemas apjungiami vienmečiai ir daugiamečiai augalai, medžiai, gyvūnai ir kraštovaizdžio elementai. Siekiama sustiprinti visoms dalims naudingus poveikius (sinergijas). Panaudojant sinergijas agroekologinėse sistemose sustiprinamos reikalingos ekosistemų paslaugos, pasiekiamas aukštesnis išteklių naudojimo efektyvumas ir atsparumas, gerėja produktyvumas. Pavyzdžiui, azotą fiksuojančių ankštinių augalų panaudojimas maišytų kultūrų laukuose arba sėjomainoje sumažina mineralinių trąšų poreikį.

Efektyvumas

Agroekologinėse žemės ūkio sistemose didėja gamtinių resursų naudojimo efektyvumas, nes pasitelkiama įvairovė ir naudingi tarpusavio ryšiai (sinergijos) tarp sistemos dalių. Pvz., konvenciniame ūkyje tik apie 50% sunaudotų azoto trąšų pasiima pasėliai. Likusi dalis išsiplauna arba tampa neprieinama augalams, patenka į aplinką, kur sukelia dideles aplinkosaugines problemas. Agroekologinėse sistemose pasitelkiami biologiniai procesai, pagreitinamas biomasės perdirbimas, pasitelkiami maisto medžiagų ir vandens ciklai. Todėl ūkininkams reikia mažiau išorinių išteklių, sumažėja ūkio aplinkosauginis poveikis. Pasitelkiant inovatyvias agroekologines praktikas pagaminama „daugiau“ naudojant „mažiau“ išorinių išteklių.

Perdirbimas

Atliekos – tai žmogaus konceptas. Natūraliose ekosistemose atliekų nėra, viskas „perdirbama“. Agroekologinėse sistemose atkartojami natūralūs procesai, palaikomi maisto medžiagų, biomasės ir vandens ciklai, tad sumažinamas atliekų susidarymas ir išauga išteklių naudojimo efektyvumas. Tai pasiekiama per įvairovės ir naudingų tarpusavio ryšių kūrimą. Pavyzdžiui, giliašakniai medžiai pasodinti laukų pakraščiuose gali sugerti iš vienmečių pasėlių laukų nutekėjusias maisto medžiagas. Tariamas atliekas puikiausiai galima panaudoti derlingumui didinti, pavyzdžiui, perteklinį ar sugedusį šieną ar augalų likučius susidarančius ūkyje, „paverčiant“ į kompostą. Daugiau perdirbimo – žemesnis ekonominis ir aplinkosauginis gamybos pėdsakas.

Atsparumas

Žmonių, bendruomenių ir ekosistemų atsparumas yra vienas iš kertinių darnių maisto ir žemės ūkio sistemų pamatų. Diversifikuotos agroekologinės sistemos yra atsparesnės. Jos greičiau atsistato jei būna patrikdytos ekstremalių orų, ligų ar kenkėjų antplūdžių, o kraštovaizdžio lygmenyje įvairove paremtos ūkio sistemos gali prisidėti prie ligų ir kenkėjų kontrolės. Be to, tokios pasėlių ir gyvulių sistemos leis ūkiui išlikti ekonomiškai stabiliam jeigu kuri nors auginama kultūra ar veislė tais metais nukentės. Tai yra pranašumas palyginus su monokultūrinėmis žemės ūkio sistemomis, kur nepalankiais metais galima netekti didelės dalies pajamų.

Žmogiškosios ir socialinės vertybės

Agroekologija pažymi žmogiškųjų ir socialinių vertybių svarbą, tokių kaip žmogaus orumas, lygybė, pažeidžiamų grupių įtraukimas, bei teisingumas visiems. Maisto sistemų centre – augintojų ir gamintojų tikslai ir poreikiai. Agroekologinis požiūris padeda žmonėms ir bendruomenėms nugalėti skurdą, badą ar maisto trūkumą, stiprina autonomiją ir gebėjimą prisitaikyti, bei išlaikyti agro-ekosistemas, akcentuoja kiekvieno žmogaus teisę į maistą, būtinybę prižiūrėti aplinką ir ja rūpintis siekiant išsaugoti klestėjimą ateities kartoms. Gyvenimo kaimo vietovėse kokybės, lygybės ir socialinės gerovės stiprinimas – tai darnių maisto ir žemės ūkio sistemų esmė.

Kultūra ir maisto tradicijos

Šiuolaikinėse maisto sistemose regime išaugusį tradicijų ir mitybos įpročių atsietumą. Todėl šiai dienai pasaulyje būdingas nutukimas ir alkis egzistuoja greta vienas kito, nors ir pagaminama pakankamai maisto visai pasaulio populiacijai išmaitinti. Agroekologijos rolė šiame kontekste – atkurti darnų balansą tarp tradicijos ir dabartinių mitybos įpročių iškeliant sveiko, maistingo ir neužteršto maisto gamybos tikslą ir teisės į pilnavertę mitybą svarbą. Kitaip tariant agroekologija siekia atkurti darnų santykį tarp žmonių ir maisto. Agroekologija siekia sustiprinti maisto saugumą ir pagerinti maistingumą tuo pačiu palaikant sveiką, įvairialypę ir kultūriškai tinkamą mitybą, bei gerą ekosistemų būklę.

Atsakingas valdymas

Agroekologija reikalauja skaidraus, įtraukiančio, atsakingo ir veiksmingo valdymo, vietiniame, valstybiniame ir pasauliniame lygmenyje. Tai būtina siekiant palaikyti gamintojų perėjimą prie agroekologinių žemės ūkio praktikų. Sėkmingi gero valdymo pavyzdžiai: agroekologinė produkcija mokyklose, jos įgijimas per viešuosius pirkimus, įvairų agroekologinės produkcijos ženklinimą įgalinantys rinkos reglamentai ir kt. Turint omenyje tai, kad pasaulio kaimo bendruomenių išgyvenimas yra stipriai priklausomas nuo žemės, bioįvairovės ir ekosistemų paslaugų – saugi ir sąžininga prieiga prie šių išteklių bei jų apsauga yra būtinybė socialiniam teisingumui užtikrinti.

Žiedinė ir solidarumo ekonomika

Agroekologija siekia apjungti gamintojus ir vartotojus per žiedinę ir solidarumo ekonomiką, prioretizuoja vietos rinkas ir efektyvų vietos ekonomikos vystymąsi. Rinkos, socialinių ir politinių iniciatyvų rolė paskatinant agroekologinės produkcijos gamybą ir vartojimą – itin svarbi. Trumpų maisto grandinių stiprinimas pagerina maisto gamintojų pajamas, palaiko sąžiningą kainą ir sumažina maisto atliekų susidarymą. Remiami sąžiningi sprendimai, atitinkantys poreikį, resursų prieinamumą ir kitas galimybes, tam kad būtų sukurtos sąžiningos rinkos. Šiai dienai pasaulyje prarandama ar iššvaistoma maždaug trečdalis pagaminamo maisto. Tai sudaro nemažą spaudimą gamtiniams ištekliams ir sumenkina maisto saugumą. Agroekologinės sistemos – tai alternatyvios išeitys gyvenimui Žemėje neperžengiant planetos atsinaujinimo potencialo.

Alternatyvios žemės ūkio praktikos ir atvejo studijos

Agroekologija gali padėti išspręsti šiuolaikines žemės ūkio problemas. Šiai dienai vis jautresnis tampa kenkėjų kontrolės ir pesticidų panaudojimo klausimas. Jau nemažai yra žinoma apie alternatyvius tausojančius kenkėjų kontrolės būdus agroekologiniame žemės ūkyje. Apie tai gan išsamiai rašoma knygoje „Biologija vietoje chemijos: labai pavojingų pesticidų atsisakymas agroekologijos dėka” (Replacing chemicals with biology: phasing out highly hazardous chemicals with agroecology), kurioje pristatomos realiai taikomos alternatyvios praktikos ir esminiai principai. Taip pat įdomi Friends of the earth 2016 m. studija „Aliejinių rapsų auginimas be neonikotinoidų“ (Farming oilseed rape without neonicotinoids), kurioje nagrinėjami natūralus kenkėjų kontrolės būdai, pristatomi skirtingų ūkių atvejai, nors tai ir nėra agroekologiniai ūkiai, bet labiau besivadovaujantys Integruoto kenkėjų valdymo principais. Minimuose ūkiuose teikiama pirmenybė natūraliems būdams, bet esant reikalui panaudojami ir kontaktiniai insekticidai, tačiau išvengiama neonikotinoidų poveikio bitėms.

Iniciatyva „Saugokime bites ir ūkininkus“

Šiuolaikėje pramoninėje žemdirbystėje gausaus ir geros kokybės derliaus užauginimas yra pirminis tikslas. Sveika ekosistema, bioįvairovė, dirvos mikrobiologinė bioįvairovė nupuola į antrą planą ir beveik be išimčių stipriai nukenčia nuo intensyvios žemdirbystės. Nors kaip žmonija turime užauginti maisto, kad galėtume išsimaitinti, bet tai darome teršdami aplinką sintetiniais chemikalais. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos – mes patys kasame sau duobę, nes trikdome mūsų žemės gyvybės palaikymo sistemas, žudome kitas gyvas būtybes. Dar vartojame pesticidais užterštą maistą, užterštu pašaru šeriame gyvulius.

Perteklinis trąšų naudojimas sutrikdė anglies ir azoto ciklus. Toliau teršiame vandenį, trikdome vandens ekosistemas, sunaikinome augalijos įvairovę žemės ūkio laukuose. Taip pat dėl mūsų nuoseklaus ir beatodairiško purškimo, sunyko vabzdžių populiacijos. Akivaizdu, kad mažėjant mitybinei bazei nyksta ir žemės ūkio kraštovaizdžio paukščiai. Taip pat, naudojame insekticidus, kurie naikina apdulkinančius vabzdžius, o tai gali sukelti rimtas pasekmes mūsų pačių žemės ūkio sistemoms ateityje. Panašu, jog vien nuo žinojimo apie tai nepasikeisime, todėl būtina šiuos klausimus kelti į Europos komisijos lygmenį ir pradėti pokyčius nuo viršaus. Iniciatyva Saugokime bites ir ūkininkus siekia dialogo dėl reikšmingo pesticidų apribojimo ES žemės ūkio sistemose. Norint, kad šis dialogas įvyktų, vis dar renkami parašai iki numatyto termino, t. y. rugsėjo 30 d. Pasirašykime, kiekvienas balsas svarbus: https://www.savebeesandfarmers.eu/eng

Parengta pagal:

„10 agroekologijos elementų: perėjimo prie tvaraus maisto ir žemės ūkio sistemų vadovas“. Maisto ir žemės ūkio organizacija, 2020. http://www.fao.org/3/i9037en/i9037en.pdf

Daugiau informacijos:

„Biologija vietoje chemijos: labai pavojingų pesticidų atsisakymas agroekologijos dėka”, Watts, M., Williamson S., Pesticidų veiksmo tinklas, 2015. https://issuu.com/pan-uk/docs/replacing_chemicals_with_biology_-_?e=28041656/45478976

„Aliejinių rapsų auginimas be neonikotinoidų“, Bell S., Crane E., Žemės draugai, 2017. https://cdn.friendsoftheearth.uk/sites/default/files/downloads/Farming%20Oilseed%20Rape%20without%20Neonicotinoids.pdf